Ema.
Bėgdama mokyklon girdžiu su mano tankiu kvėpavimu susimaišiusius juokingai iškreiptus riksmus. Skardūs. Balsingi. Kokie dar ten jie būna? Ir vėl tos bobulytės klega dėl išverstų prekių kalnų... Žinot- bananai, pomidorai, kojinės...O ką aš padarysiu, jog jie pasitaikė mano kelyje? Juk geriau bobulytėms priemokas prie pencijos raškyti, dėl tų prekių, negu bėgti krosą su avinais. 'Jei pavėluosiu...Jeigu pavėluosiu..-bandau rutulioti mintį, bet kažkur, tolimoje mano smegenėlių kertelėje kažkas užmiršta sumokėti už elektrą. Taigi nebaigusi minties įsirėžiu į picų išvežiotojo dviratį. Su pačiu išvežiotoju:
-Pats laikas pradėt mąstyt, panelyte!!!- Akiniuotis riebaluotais, susitaršiusiais plaukais grūmoja kumščiu. Aš atsidūstu ir mesteliu 'kelis svarus šampūnui' . Žvilgtelėjusi į laikrodį nustėru ir pradedu bliauti.
- Še...Imk...Imk tuos pinigus.- Sumurma sutrikęs akiniuotis. Aš jį meiliai iškolioju ir pasuku uosto linkui.
Lėtais, bet užtikrintais žingsniais kulniuoju uosti link. Tai vienintelis išsigelbėjimas tada, kai man liūdna. Kvailos žuvėdros neglosto man pečių, o aukštos bangos aptaškydamos mane nesako, jog 'pati kalta'. Žvelgdama tiesiai, pargriaunų penkiametį snarglių. Mama, kaip kokia Sirina sušnypščia ir valo snargliaus murzinas rankeles. Atsidususi pajuntu šaltus lietaus lašus atakuojančius mano odą. Nusismaukiu gaubtą, pasiraitoju rankogalius ir prasegu ''džemperį'', ar kaip ten šiuolaikinis jaunimėlis sako. Atsisėdusi ant šlapios medienos nurimstu. Nurimstu ir atsipalaiduoju. Didžiulė banga apgaubia mane ir jaučiu kaip drabužiai prilimpa prie kūno. Atsidūstu ir pajuntu, jog esu vandeny. Pradėjus trūkti oro mintyse kažką sumurmu ir šiaip ne taip įsikabaroju į kažką pailgo. Pagaliau galiu laisvai įkvėpti. Bent plaučiai prasivalė.
- Ar tau viskas eukey? - Ramus, bet kiek sutrikęs balsas puola mane iš pasalų. Aš pašoku ir pavojingai svyruodama išlemenu ''Kas čia''. Nesusiprotėjus atsisukti vėl įkrentu į vandenį.
Pagaliau vėl įkvėpiu oro. Antrą kartą. Tikra skenduolė. Atsisuku į savo išgelbėtoją. Liku gulėti. Tai mergina. Ir ne bet kokia. Tamsūs, kaip varno plunksnos plaukai. TIKRAI. Kaip derva. Akys žaaaalios. Kad tu dievulėliau mano... Ševeliūra nenusakoma...
-Laa..Laaabas.- Užmiršau kaip kalbėti. Sugriebiu save į nagą. Ar į ranką. Velniop. Nežinau aš tų liaudies prakalbėlių...
-Ką tu veiki skęsdama?- Sumurmėjo mergina.
-Aš Ema.- Tai nuskambėjo kaip paaiškinimas.
-A. Ema. Tipo...Dažnai skęsti?-Ji atsisėdo.
-Aha. Dažnokai.- Paniurau ir atsisėdau. Įsižiūrėjau į ją geriau ir atsistojau:-Ėė...Tu..Džei..
-Ta pati,-Ji metė man rudmarškinių mostą. Tada vėl paniuro:- Džei valtyje. Kaip jūs ten mane vadinat..?
-Džei Džei...-Sumurmu. Esu skaičius knygą ''Ieškant Džei Džei''. Ją taip praminė, aš net nežinau dėl ko.
-Taip. Gal tau morką sumaitint? Išbalai.- Ji kalbėjo nekeisdama veido išraiškos.
-Ne. Ačiū.-Susimoviau. Juk ji sarkazavo. AK!!! AŠ MEISTRĖ, NE JI!!! - Tau irgi būtų neprošal.-Išsiviepiau.Pala. AŠ per drąsi...
- Taip...Visko pasitaiko.- Ji įsispitrija į mane.
Džei DŽei.
Žiūriu į merginą. Jaučiuosi sumautai... Visi mane vadina Džei DŽei. Nekenčiu šio vardo. Ak, nuklydau. Taigi, žiūriu į ją. Ji į mane. Gal taip ir turėtų būti. Ji tvirta. Man jos prireiks. Lėtai praveriu žabtus:
- Ema. Ema. Ema ir Džei Džei. Skamba šlykščiai. Jėga. -Sumurmu ir vypteliu:- Kas tau?
-Nieko.- 'Ema' leduoja. Aš lėtai pakeliu vieną antakį ir kol ji plepa, jį nuleidžiu:
- Džei Džei... Man nieko nėra. Aš tiesiog sutrikusi...Paskutinį kartą matėmės šešerių...
-Septynerių.-Sumurmu. Ema pažvelgia į mane ir neišlaiko. Ašaros rieda jos skruostais, kol ji mane , kaip čia išsireiškus...Smaugia. Aš pradedu dusti, o jis vis dar laiko mane apkabinusi.
-E...MA...-Sušvilpiu. Ji kaltai atsitraukia ir atsiprašo, jog nesusilaikė. Atsisėsdama vėl apverčia valtį.